Sinto
Sinto, ankstyviausia ir išskirtinė japonų religija, nustumta į šiuolaikinės urbanistinės Japonijos gyvenimo pakraštį.
Kas apjungė skirtingus žmones, daugelį šimtmečių plaukusius į salas? Kas suformavo gyvenimo būdą, atitinkantį būtinybę? Pirmiausia noras išgyventi, skatinęs telktis, jausti kaimyno petį, bendras darbas. Tačiau ne tik jis, bet ir dvasinės nuostatos. Mat taip jau susiklostė, kad plačiame regione, iš kur į salas kėlėsi žmonės, buvo išplitę gamtos kultai. Iš jų Japonų archipelago gyventojai ir sudėstė savo seniausią religiją ir filosofiją – sintoizmą, kuris juos ir suvienijo dvasiškai. Štai kaip jį aprašo V. Ovčinikovas: „Primityvųjį sinto pagimdė gamtos sudievinimas, nenugalimų ir grėsmingų stichijos jėgų akivaizdoje japonai garbino daiktus ir reiškinius ne iš baimės, o iš dėkingumo gamtai, nes ji, kartais pratrūkstanti nežabota rūstybe, dažniausiai būna meili ir dosni. Tik sintoistų tikėjimas išugdė japonų jautrumą gamtai, mokėjimą gerėtis begaliniu jos permainingumu, džiaugtis įvairialypiu jos grožiu“.
Pats žodis „Sinto“ reiškia dievų kelią. Japonai aiškina, kad jis jungia gyvuosius su mirusiais protėviais, o per juos – su dievais. Sintoistai tiki, jog protėviai ir mirę gyvena greta, todėl būtina juos gerbti – duoti peno jų vėlėms, kalbėtis su jomis specialiai tam pastatytuose šventyklose, prašyti jų pagalbos. Kitaip protėviai gali užpykti ir padaryti daug blogo.
Sintoistai garbina ne tik protėvius, bet ir mitines dvasias – Kames, kurios gyvenančios upeyje, kalne, medyje, akmenyje, bet kurioje kitoje gamtos vietoje. Jos nematomos bet gali įsikūnyti ir į žmogų, žvėrį, vabalą, net aidą miške, kalnų tarpeklyje. Joms dera nešti maisto, prašyti jų užtarimo nuo įvairių negandų, pirmiausia nuo gaivalinių nelaimių.
Kiekviena sintoistų bendruomenė, kurią paprastai sudaro tik vienas kaimas, turi savo tradicines apeigas, besiskiriančias nuo tų, kurių laikosi gretimo kaimo žmonės, garbina savo Kames.
Vienur garbinami bronzos veidrodžiai – kaip saulės simbolis, kitur pirmenybė teikiama bronzos varpams, kurie keliami į aplinkinių uolų viršūnes. Treti garbina įspūdingesnį akmenį ar ežerą, upelį savo apylinkėje.
Apie sintoizmą galima perskaityti V. Roščiachovskio, P. H. Takemijos, kitose publikacijose, kur akcentuojama, kad ši iš paviršiaus primityvi pagoniška religija suformavo nemaža svarbių japonų gyvenimo nuostatų. Vieną jų – sampratą, jog šalį sukūrė saulės deivės tėvai, o patys japonai yra dievų palikuonys. Bet esama ir daugiau ne mažiau svarbių nuostatų, kurios padėjo kuo tvirčiau „įkibti“ į akmenį, sutapti su kalnu, medžiu, vandeniu, be ko neįmanomas būtų Japonijos atsiradimas.
Siekdamas susiliejimo su gamta, sintoizmas remia gamtos šventes ir ritualus.
Tų švenčių labai daug. Vienos švenčiamos tik viename kuriame kaime, kitos – nacionalinės – plačiau mastu ir žinomos toli už Japonijos ribų. Japonijoje nemaža švenčių, susijusių su pagarba medžiams, tikėjimu, kad jau vien medžio kvapas – šventas dalykas.
Visas kraštas kiekvieną pavasarį švenčia japoniškos vyšnios – sakuros pražydėjimo šventę.
Japonų salyno klimatas įvairus, todėl ir sakura pražysta ne vienu metu. Apie jos pražydėjimą iš anksto praneša įvairūs specialūs biuleteniai, televizija, radijas, ir diena kai išsiskleidžia žiedai, toje vietovėje tampa poilsio diena, skirta gerėjimuisi ir bendravimui su gamta, protėviais, Kamėmis. Gražiai atrodo miestas, kai sakuros medžiai, kurių visur labai daug, pražysta stambiais rožiniais žiedais. Dar gražiau atrodo kalnai, kurių šlaitai neretai apaugę vien sakuromis. Tada jie tarsi paplukę baltuose debesyse. Ir skuba žmonės į sakurynus, nes šventė trumpalaikė, - sakura žydi neilgai – tik keletą dienų.
Labai daug legendų sudėta apie sakuras, - kaip jos džiaugiasi žmonėmis, ateinančiais pasigrožėti žiedais, kaip senos sakuros prieš mirtį atsisveikina su savo gerbėjais. Yra paprotys iš popieriaus gaminti dirbtinius sakuros žiedus. Jais papuošiami butai, šventyklos, valstybinės įstaigos gatvės.
Ne mažiau įspūdinga ir raudonųjų klevų šventė. Ji švenčiama, kai japoniški klevai užsisiaučia raudonas mantijas.
Šita šventė taip pat neapseina be sintoistų šventikų, kaip ir paprotys vasarą švęsti Žolės augimo ar su žvejyba susijusią Didžiosios žuvies šventę.
Kovo trečiąją pažymima Persiko pražydėjimo arba Lėlių diena, dar vadinama Moterų švente. Mat gyvas paprotys tą dieną simboliškai švęsti visų japonių gimtadienį (nesvarbu, kuri kokį mėnesį ar dieną gimusi). Nuo amžių įprasta kovo trečiąją kelti ir vestuves. Stengiamasi šio papročio nepažeisti: kovo pradžioje vyksta apie 80 procentų visų vestuvių, - persikas neša laimę, o kas jos nenori! Šeimyninę laimę simbolizuoja tą dieną ant priebučio išrikiuojamos lėlės. Tiek kiek šeimoje moterų.
Vyrai savo gimtadienį švenčia taip pat visi kartu, tik vėliau, gegužės penktąją. Tą dieną prie namų iškeliamos vėliavėlės, vaizduojančios karpį. Kiek vyrų namuose, tiek karpių vėliavėlių. Mat ši žuvis Japonijoje simbolizuoja vyriškumą.
Švenčių, kuriose nuo senų senovės „diriguoja“ sinto šventyklų žyniai Japonijoje labai daug. Jos taip išdėstytos per kalendorinius metus, kad keisdamos viena kitą sėkmingai išlaiko žmogaus ir gamtos emocinį kontaktą.
Sintoizmas gyvas ne tik šventėmis. Išsilaikyti jam padeda ir kasdieninės sintoizmo pareigos nesudėtingumas: pakanka atsikėlus nusiprausti ir išėjus į lauką pasisukti veidu į rytus, suploti delnais, palenkus galvą pasveikinti saulę. Po to seka trumpa maldelė prie namų altorėlio. Iš būtinų reikalavimų – svarbu laikytis kūno ir sąžinės švaros, apsivalyti. Dvasiškai apsivalyti galima maldykloje; didysis apsivalymas atliekamas du kartus per metus. Užėjęs į maldyklą, gauni popierinę žmogaus figūrą. Prie jos turi prisiliesti veidu, rankomis, kojomis, visu kūnu, kalbėdamas maldą apie apsivalymą. Po to figurėlė išmetama į upę arba sudeginama. Ir viskas.
Nesudėtingą sintoizmo ritualą papildo kai kurios tradicijos, siejančios žmogų ir gamtą, pavyzdžiui, skatinimas auginti namuose medelius nykštukus – bonsajus. Jie patys ne auga, o auginami, ir ne miške, o vazonuose, tris – keturis šimtus metų, iš kartos į kartą. Kaip mes auginame gėles. Skirtumas tik tas, kad medeliams reikia kur kas daugiau globos, kad jie...neužaugtų didesni kaip 10 centimetrų. Tokie bonsajai labiausiai vertinami, nors esama ir didesnių.
Kita ne mažiau reikšminga tradicija, susijusi su sintoizmu, - ikebana, mums suprantamas kaip „gėlių komponavimas“, „gėlių aranžavimas“, o japonams kaip „gėlių kelias“, „gėlių gyvenimas“, o dar tiksliau gėlių gyvenimo pratęsimas; nebe gamtoje, o kultūroje, kur gėlė suvokiama ne tik kaip medžiaga, pasireiškianti pati, teikianti galimybę gėlininko saviraiškai, bet kaip žmogaus ir gamtos bendrystės būdas.
Kartu ikebana vadinama „japoniškiausiu menu“, nes ji „sugėrė“ viską, ką geriausio išmąstė filosofai, įprasmino tapytojai, poetai, skulptoriai, muzikai, sulydė į vieną Akimirką ir Amžinybę, Kasdienybę ir Absoliutą. Įdomu, kad ikebanoje atsispindi japonų gamtos ir žmonių charakteris, o antra vertus – tas charakteris formuojamas. Pavyzdžiui, be įptrastų, labiausiai Japonijoje paplitusių gėlių į kompoziciją imami ir gamtos simboliai: kalnų pušis, sakura, raudonas klevo lapas, persikų ar slyvos šakelė, bambuko ūglis, turintys filosofinę prasmę, o tų simbolių primatas plėtoja filosofinę potekstę, ragina orientuotis į tas vertybes žmogui ir gamtai, kaip sakant, dauginti tuos simbolių nešėjus.
Ikebana išreiškia sintoizmo esmę tuo, kad komponuojama apjungiant tris svarbiausius sandaros elementus: Dangų, Žmogų, Žemę. Svarbiausia „linija“ – šakelė (stiebelis), simbolizuojantis Dangų, vadinamą SIN. Būtent jinai apsprendžia kompozicijos pagrindą. Kita šakelė (stiebelis) simbolizuoja Žmogų ir vadinama SOJE. Trečioji „linija“ yra skirta Žemei ir vadinama TAJ.
_____________________________
R. Neimantas „Nuo Nemuno iki Fundzijamos“. „Orientas“ Kaunas 1992 m.©
Atsiuntė - Ile©
