Paslaptingas nuskendęs miestas istorikus gali priversti perrašyti vadovėlius
Š. m. (2002 m.) sausį paskelbta apie Arabijos jūros Khambhato įlankos dugne (Indijos Gudžarato valstijoje, į vakarus nuo Surato) 40 m gylyje rastą nuskendusį miestą, apie 7500 m. pr. Kr. gyvavusį netoli didelės upės žiočių. Senovinės gyvenvietės liekanos primena Harapos civilizacijos laikų (3000-1500 m. pr. Kr.) pastatų pamatus. Kasinėjant (tiksliau sakant, specialiu įrenginiu siurbiant jūros dugno gruntą) rasta žmonių ir augalų fosilijų, akmeninių įrankių, keramikos šukių ir kitų artefaktų. Aktyviosios anglies metodu nustatytas medienos mėginio amžius pasirodė besąs 9500 metų!
Įrodžius, kad miestai Indijoje egzistavo jau 7500 m. pr. Kr., indiškąją civilizaciją tektų pripažinti esant 4000 metų senesnę už mesopotamiškąją. Vienas žymiausių šiuolaikinių istorinės pakraipos žurnalistų amerikietis Maiklas Kremo įsitikinęs, kad papildomiems tyrimams galutinai išsklaidžius abejones dėl stulbinančiai ankstyvo gyvenvietės datavimo istorikai norom nenorom turės perrašyti visus istorijos vadovėlius. Tiesa, kai kurie vadinamosios priešharapiškosios kultūros ekspertai spėja indų okeanologus atradus ne miestą, o tiktai vieną „ankstyvųjų neolitinių gyvenviečių“. Neaiški ir etninė rastojo miesto gyventojų priklausomybė, tačiau tas pat pasakytina ir apie kur kas vėlesnės Harapos kultūros kūrėjus. Daugelis istorikų mano, kad indoeuropiečių kalbą ir vediškąją kultūrą į jau civilizuotų dravidiškai kalbėjusių australidų gyventą Indiją apie 1500 m. pr. Kr. atnešė per dabartinį Afganistaną įsiveržę stepių nomadai. Kiti tyrinėtojai vedų raštuose fiksuotos kultūros (jų tapatinamos su priešharapiškąja bei didžiausia iš visų žinomų senovės civilizacijų Harapos kultūra) lopšiu laiko pačią Indiją. Jų pagrindiniai argumentai:
1) antropologinis dabartinių Vakarų Indijos gyventojų ir Harapos civilizacijos kūrėjų tapatumas;
2) Harapos civilizacijos laikotarpiu Mesopotamijoje gyvenusių indoeuropiečių (nesitų, mitaniečių ir kasitų) lingvistinė (bei kultūrinė) priklausomybė būtent indoarijams (bet ne indoiranėnams ar dar kuriai kitai lingvistinei indoeuropiečių grupei);
3) archeologinis „nomadų invazijos“ hipotezės nepagrįstumas (pastarųjų dešimtmečių atradimai byloja, kad Harapos civilizacija be jokių žymesnių sukrėtimų peraugo į „klasikinę“ indų kultūrą. O naujausi tyrinėjimai rodo netgi brahmi rašmenis išsirutuliojus iš vadinamojo Indo slėnio rašmenų);
4) Rygvedos tekstų (įskaitant archajiškiausius) liudijamas urbanistiškas ir marinistiškas vediškosios civilizacijos pobūdis;
5) senovės indų ir graikų istorikų liudijamas itin ilgas Indiją valdžiusių čakravartinų sąrašas (daugiau kaip 150 imperatorių, iki Čandraguptos Maurjos valdžiusių maždaug 6000 metų);
6) kalendorinis vėlyvosios vediškosios civilizacijos tapatumo harapiškajai liudijimas (vienoje seniausių indų kalendorinių sistemų laiko atskaitos taškas yra 3102 m. pr. Kr.);
7) vedų komentarų (vad. brahmanų) paleoastronominis datavimas vėliausiai III tūkstantmečiu pr. Kr. (iš brahmanų tekstų matyti, kad jie sukurti pavasario ekvinokcijai tebesant Tauro žvaigždyne).
Pasak M. Kremo, Khambhato įlankos dugne besiilsinti gyvenvietė tikriausiai bus išaugusi prie vedose nuolat minimos Sarasvati upės žiočių. Dabar tokios upės Indijoje nėra, todėl XIX-XX a. kai kurie mokslininkai bandė aiškinti, esą vedose minima galinga, daugybės miestų aptūpta upė laikytina stepių nomadus kažkur ne Indijoje labai nustebinusia, ir todėl vėliau jau Indijoje egzaltuotai apdainuota realija. Tačiau šios prieš maždaug 5000 metų išdžiūvusios upės vaga aiškiai matoma iš kosmoso padarytose nuotraukose ir būtent ant jos krantų rasta jau apie 1000 priešharapiškojo ir harapiškojo laikotarpių miestų bei kitokių gyvenviečių.
__________________
Mokslo Lietuva ©
